Fernand Braudel Center, Binghamton University
http://fbc.binghamton.edu/commentr.htm
Komentaras Nr.158, 2OO5 balandžio 1
Bušo geopolitinis palikimas
Pastarosiomis dienomis laikraščiai rašo,
kad George W.Bushas susirūpino savo istoriniu palikimu. Už ką
istorikai, rašysiantys po dvidešimt penkerių metų, jį prisimins?
Veikiausiai jis įsivaizduoja, kad bus prisimintas už ,,laisvės”
platinimą pasaulyje, ypač Vidurio Rytuose. Tačiau bent
man taip neatrodo. Manau, jį prisimins todėl, kad būtent jis
įtvirtino esminę geopolitinę slinktį, kuri bus
ilagalikė, - Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašį. Tai aiškėja tik
dabar, mat šių metų kovo 18-ąją Paryžiuje įvyko
šių trijų šalių (plius Ispanija) vadovų susitikimas. Tame susitikime nieko ypatinga
nuspręsta nebuvo. Tai buvo eilinis, pastaruoju metu įprastas
renginys. Tačiau būtent į šį tylų įprastumą
ir derėtų atkreipti dėmesį.
Geopolitiniai pokyčiai panašūs
į žemės plutos tektoninius poslinkius. Tektoninės plokštės
juda žemiau regimo paviršiaus. Jos juda nuolat. Plokštės ir susiduria, ir
atsiskiria. Tam tikruose taškuose susiduriančių plokščių
spaudimas arba tarp jų atsirandantys įtrūkimai baigiasi
sprogimu, kurį vadiname žemės drebėjimu. Geopolitinėje arenoje
vyksta analogiški sprogimai, kuriuos sukelia ,,pilietinių karų”
protrūkiai. Pasaulinių karų negalima nepastebėti,
tačiau kur kas mažiau esame linkę gilintis į divergencijos
reiškinį, kuris baigiasi ilgalaikiu geopolitinių darinių
persigrupavimu; pasitelkę geologijos kategorijas galėtume tai vadinti
naujų atskirų kontinentų susidarymu.
Esminė geopolitinio pasaulio
divergencija – pasaulinis karas nuo 1914 iki 1945 tarp Vokietijos ir
Jungtinių Valstijų, tuo metu Jungtinės Valstijos įgijo
hegemoniją pasaulinėje sistemoje ir susiklostė nauja pasaulio
tvarka. Ši nauja tvarka pasižymėjo esmine klaidos linija, kurią
nubrėžė Šaltasis karas, tačiau abi šios plokštumos,
įsivyravus naujai pasaulio tvarkai, niekados nesusidūrė. Tarp
varžovų neįsiplieskė karštasis karas. Kita vertus, tuo pat metu
stiprėjo divergentiškos tendencijos. Vienos iš jų Jungtinės
Valstijos ypač bijojo – tai galimybė, kad Europa atsiskirs nuo
Šiaurės Atlanto aljanso ir tai baigsis Paryžiaus-Berlyno-Maskvos rikiuote.
Šia kryptimi buvo žengta daug smulkių
žingsnelių. Paryžiaus-Maskvos idėją įvairiais būdais
skatino Charles de Gaulle’is, kuris manė, kad tai būdas
Prancūzijai susigrąžinti centrinę vietą pasaulio sistemoje.
Tačiau prancūzų ir rusų sutartis, kurią jie
pasirašė 1944 metais, buvo nuskandinta Šaltojo karo metu vykusių
persigrupavimų, bet to, reikėtų pridurti, kad šitai paskatino
tuometinės Prancūzų komunistų partijos galia, de Gaulle’ui
kėlusi nemaža rūpesčių, bet jis tikėjosi ją
įveikti. Jungtinės Valstijos ir Vokietijos krikščionys
demokratai daug nuveikė, kad sutrukdytų sukurti vieningą ir
,,neutralią” Vokietiją, kuri galėtų tapti antrosios Rapallo
sutarties tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pranaše. Tačiau
tokią galimybę vėl suteikė Willio Brandto vadinamoji
Ostpolitik, kuriai Jungtinės Valstijos gana smarkiai priešinosi. Kai
į valdžią Sovietų Sąjungoje atėjo Gorbačiovas,
jis pasiūlė ,,bendrų Europos namų” viziją, bet ši
idėja buvo atmesta, kai Gorbačiovą išstūmė Jelcinas.
Visi šie bandymai judėti
Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašies kryptimi sulaukė Jungtinių
Valstijų pasipriešinimo, kuris buvo sėkmingas labiausiai dėl to,
kad Jungtinės Valstijos grasino ideologiniu Šaltojo karo lūžiu.
Tačiau šis argumentas tapo mažiau paveikus po to, kai Sovietų
Sąjunga suiro ir komunizmas Vidurio Rytų Europoje sužlugo.
Pamatinės geopolitinės plokštės ėmė lėtai, bet
užtikrintai judėti prišingomis kryptimi.
Po 2OO1-ųjų atsitiko taip, kad George W.Bushas, nesėkmingai
mėginęs prisijaukinti Vakarų Europą ir Rusiją,
laimėjo puikią pergalę paspartindamas atotrūkį tarp
Europos ir Jungtinių Valstijų iki tokio taško, kuriame pagrindinis
įtrūkimas šiuo metu yra sutvirtinamas. Jo permanentiškumą
pripažinsime veikiausiai tik po tuzino metų. Tačiau, kai 2O25 metais
istorikai atsigręš į šį laikotarpį, jie įvardys
šį persigrupavimą kaip didįjį geopolitinį Busho
palikimą, pokytį, kuris bus tiesiogiai siejamas su jo administracijos
raida.
Suprantama, kyla klausimas, kokią
įtaką tai padarys pasaulio sistemos raidai. Šis Europos, kaip nuo
Jungtinių Valstijų beveik nepriklausomo veikėjo,
įsitvirtinimas bus susijęs su tuo, kad doleris nustos buvęs
vienintele rezervo valiuta, o šie du dalykai vienas kitą sustiprins.
Jungtinės Valstijos taps gerokai silpnesnės ne tik realia, bet ir įsivaizduojama
galia, įskaitant militarinę. O tuomet prasidės jau kitoks
žaidimas su kamuoliu.
Susidursime su trimis geopolitinėmis
istorijoms. Viena jų bus ekonominės varžybos tarp Europos ir
Rytų Azijos dėl pagrindinio vaidmens akumuliuojant būsimų
kelių dešimtmečių kapitalą. Politinės tarpusavio
priklausomybės laipsnis, kurį Europa ir Rytų Azija pasieks,
nulems šių varžybų baigtį. Antra istorija bus grumtynės
tarp vadinamųjų vidurinių ekonominių galių – Indijos,
Brazilijos, Pietų Afrikos, bent jau dėl to, kad jos išlaikytų
pusiausvyrą ir įtvirtintų savo vaidmenis ir savo
sąjungininkes šioje naujoje geopolitinėje arenoje. Trečia
istorija susijusi su tuo, kaip Jungtinėms Valstijoms pavyks prisitaikyti
prie šių naujų realijų, kuriose jų tikrasis ir
įsivaizduojamas vaidmuo bus gerokai mažesnis nei šiandien.
Jei norime šį
persigrupavimą ir jo padarinius vertinti blaiviai ir išmintingai,
nereikėtų imtis nei kasdieninės, nei kassavaitinės ir netgi
kasmetinės šalių politinio persigrupavimo analizės. Jis kils ir
leisis žemyn taip pat sparčiai, kaip nepaliaujamai kyla ir leidžiasi
akcijos biržose. Svarbios
yra tik tos tendencijos, kurios bus ilgalaikės. Be to, svarbu atsargiai
reaguoti į viešus vadovų pareiškimus. Politikams tenka kreiptis
į įvairiais auditorijas ir visi jie griebiasi dezinformacijos
taktikos. Tad svarbu ne tai, ką jie sako (nors kartais vieša retorika
labai daug atskleidžia), ne tai, ką jie žada nuveikti, bet tai, ką
jie iš tikrųjų daro.
Bet kuriuo atveju bendroje smunkančios
Jungtinių Valstijų galios darbotvarkėje dar mažiau reikšminga
tai, ką pats George W.Bushas sako ar daro. Jis jau prarado savo
vidinės politinės jėgos aukštumas ir greitais subręs JAV
geopolitinių klaidų vaisiai. Jis veikiausiai bus kaltinamas ne tik
analitiniu požiūriu. Bet daug kas manys, kad jis gauna tai, ko
nusipelnė.
Immanuel
Wallerstein
Autorinės
teisės Immanuelio Wallersteino. Leidžiama atspausdinti, elektroniniu
būdu persiųsti kitiems ar patalpinti šį tekstą
nekomercinėse interneto bendruomenės svetainėse su sąlyga,
kad esė nebus kupiūruota ir pastaba apie autoriaus teises
pridėta. Norint perspausdinti spaudoje ar kitomis formomis, įskaitant
komercines interneto svetaines šį tekstą ar jo ištraukas kreiptis
į autorių immannuel.wallerstein@yale.edu; fax: 1-2O3-432-6976.
______________________________________________
Go to List of Commentaries